ŽEMĖ MIRŠTA, O JŪS ESAT ŽUDIKAI.

VIENKARIAI

ŽIOTRAJA

NIEKO NEBOVA: NEI SMĖLIO, NEI JŪROS, NEI VĖSIŲ VILNIŲ; ŽEMĖ DAR NEBOVA RASTA, NEI DANGAUS VIRŠUJ; ŽIOTRAJA ŽIOJĖJO, IR ŽOLĖS NIEKUR.

Į ŠIAURĘ NUO PRARAJOS, ŠALTYJ: MIGLANAMIS. JO VIDURYJ KATILGELMIS. IŠ JO TEKĖJO UPĖS:
VĖSĖ, KOVATROŠKĖ, SKUBRĖ, DIDMURMĖ;
ŽIAURĖ, AUDRĖ, RYJĖ, VILKĖ;
PLATĖ, ŽAIBĖ, GAUSMĖ — PRIE PAT MIRTIES VARTŲ; PŪGVILNYS!

NUODAI UPĖSE SUSTINGO. KAIP LEDAS. PASKUI KAIP ŠERKŠNAS. SLUOKSNIS ANT SLUOKSNIO KAUPĖSI PRARAJOJ. PRARAJA PRISIPILDĖ, PASUNKĖJO. IŠ VIDAUS: GARAS IR GŪSIS.

Į PIETUS NUO PRARAJOS, KAITROJ: PRAŽŪTNAMIS. JO PAKRAŠTYJ SĖDĖJO JUODIS, UGNIAMILŽIŲ TĖVAS, SU DEGANČIU KALAVIJU. KIBIRKŠTYS IR ŽARIJOS LAKSTĖ.

PRARAJOS VIDURYS BOVA ŠVELNUS KAIP BEVĖJIS DANGUS. TENAI ŠERKŠNAS SUTIKO KAITROS ALSAVIMĄ. ŠERKŠNAS TIRPO. NUODLAŠIAI IŠTRYŠKO IŠ PŪGVILNIŲ. JIE PAGYVĖJO. JIE BRINKO PRARAJOJ. IŠ JŲ IŠĖJO MILŽINAS, MENAMAS KAIP RĖKLYS IR DUMBLGELMIS.

DUMBLGELMIS MIEGOJO. JIS PRAKAITAVO. PO KAIRIĄJA PAŽASTIM — ŠERKŠNAMILŽIAI: VYRAS IR MOTERIS. TARP KOJŲ — SŪNUS ŠERKŠGELMIS, ŠEŠIAGALVIS. PASKUI BRĘSTAS.

IŠ TŲ PAČIŲ LAŠŲ — AUŠBERAGĖ. KETURIOS PIENO UPĖS BĖGO IŠ JOS SPENIŲ; JOMIS JI MAITINO RĖKLĮ. JI LAIŽĖ DRUSKŠERKŠNAKMENIS, KAD PATI IŠSILAIKYTŲ.

IŠ AKMENS, KURĮ LAIŽĖ: PIRMĄ DIENĄ — PLAUKAI. ANTRĄ DIENĄ — GALVA. TREČIĄ DIENĄ — VISAS JIS — PRADAS. BALTAS.

PRADO SŪNUS BOVA BALTAS. BALTAS VEDĖ KARNĄ, MILŽINO PIKTADYGLIO DUKTERĮ.

IŠ TOS SĄJUNGOS IŠĖJO ŽALTYS — DIDŽIAŽALTYS — IR ĮSIKANDO SAVO UODEGĄ. IŠ LAŠĖJIMO — TRYS SŪNŪS: DIEVAS, ŪŽIS, ŠVENTOVĖ. PASKUI JĮ ĮMETĖ Į JŪRĄ.

MANO PIRMOJI SAULĖ

MANO PIRMOJI SAULĖ METĖ IŠ PIETŲ, RANKA APĖMUSI DANGOKRAŠTĮ. MĖNULIS BOVA JOS BIČIULIS.

JI NEŽINOJO, KUR JOS MENĖ. MĖNULIS NEŽINOJO SAVO TRAUKOS.

TADA STAUGIMAS ATĖJO IŠ GELEŽMIŠKIO, RYTUOSE, KUR DIEVAS BOVA SUSIDĖJĘS SU SIELVARTNEŠE. PELKINIO VILKIUKAI — NEKENTIS GARSVILKIS.

PAŠAIPA PASILEIDO VYTIS SAULĘ, ŠVIESIĄJĄ DANGAUS NUOTAKĄ. NEKENTIS — PASKUI MĖNULĮ.

TENAI, TARP SKAMBANČIŲ DIDŽIAŽALČIO VILNIŲ, STOVI MŪSŲ MENĖ, ĄŽUOLAS JOS ŠIRDYJ, KYLĄS AUKŠTYN IR PRIGLAUDŽIĄS DU VARNUS, KURIE VIS SUGRĮŽTA: MINTIS IR ATMINTIS. STUOBRĮ VILKAKAILIAI VADINA VAIKSTUOBRIU.

TENAI AŠ REGIU, GIRDŽIU, UODŽIU IR PUOTAUJU. TENAI PRISIRIŠAU SAU ŠITĄ MOTERĮ — ŽEMYNĄ.

TENAI SUSKAIČIAVAU IR ĮVARDIJAU MILŽINUS ANT SAVO PIRŠTŲ TARPŲ. IR ĮPŪČIAU VĖJĄ UGNIAI VIDURYJ. IR SEKIAU PAVIDALUS LIEŽUVIU. IR ŽENKLAS PO ŽENKLO PRADĖJAU KALBĖTIS SU SAVO MOTINA, IR JI ATSILIEPĖ.

TENAI SU JA DIEVAS SUSILAUKĖ SIAUTULIO. PASKUI PERKŪNAS. DAR MYLIMA PO PERKŪNO. IR PINKLYS PASKUI.

RODANTI IETIS

TENAI, TRIJŲ ŠAKNŲ VIRŠUJ, REGĖJAU AUŠRŽEMNAMĮ. ŠVIESIŲJŲ AUŠRIŲ IR MILŽINŲ NAMAI.

TENAI, TRIJŲ ŠAKNŲ APAČIOJ, REGĖJAU NAKTŽEMNAMĮ. TAMSIŲJŲ AUŠRIŲ IR NYKŠTUKŲ NAMAI.

PRIE DIEVGARDO ŠAKNIES — TAPUSIOS ŠALTINIS — IR IŠ JO VISA, KAS ŽALIUOJA.

TENAI DIEVAI GIEDA IR ŠOKA; KAS KAUKOLĘ AŠAI UŽJOJA AUKŠTYN VIRPTILČIU — TRIJŲ SPALVŲ LANKU, KURIO RAUDONIS — UGNIS.

IŠ BALTOSIOS MENĖS PRIE ŠALTINIO ATEINA TRYS MERGOS — TAPUSI, TAMPANTI, TAPSIANTI — KURIOS RAIŽO MEDĮ IR KREIPIA PŪGVILNIŲ TĖKMĘ.

PO MIGLANAMIO ŠAKNIM YRA KATILGELMIS. TENAI PAGIEŽKANDIS GRAUŽIA ŠAKNĮ IŠ APAČIOS.

PO ŠAKNIM, KURI KRYPSTA LINK ŠERKŠNAMILŽIŲ, YRA ATMINIO ŠALTINIS, KURIAME PASLĖPTA IŠMINTIS.

TENAI ATĖJO VISATĖVIS IR PAPRAŠĖ VIENO GURKŠNIO IŠ ŠALTINIO, BET NEGAVO, KOL NEPADĖJO SAVO AKIES KAIP PRIESAIKOS.

PIRMOJI DIDŽIOJI AUKA

PRIE VIDGARDO SIENŲ RADAU VANANAMĮ, KAIMYNINĮ KRAŠTĄ, IŠDYGUSĮ IŠ TOS PAČIOS ŠAKNIES.

VANAGIAI GERAI ŽINOJO VILKO NAMUS. JIE BOVA VAISINGI IR ATĖJO GINKLUOTI. AŠ METIAU IETĮ VIRŠ JŲ PULKO. TAI BOVA PIRMASIS KARAS PASAULYJ.

VISI SUKILO VIENI ANT KITŲ. MŪSŲ MENĖS SIENA SUTRŪKO IR KRAUJAVO. JIE IŠMYNĖ MŪSŲ LAUKĄ, O MES — JŲ. DAUG KRITO, IR KOVĖMĖS AŠTUONIS MĖNESIUS.

REIKĖJO SUDARYTI TAIKĄ, ARBA PASAULIS BŪTŲ LIOVĘSIS BŪTI. PINKLYS IR AŠ STOVĖJOM IT VEIDRODY, KIEKVIENAS — KITO ATVAIZDAS. IŠPJOVĖM VELĖNĄ — ŽEMJUOSTĄ. PAKĖLĖM ANT SUKRYŽIUOTŲ IEČIŲ. PRAĖJOM PO JA, ABU. NULEIDOM KRAUJĄ Į DIRVĄ, IŠ KURIOS BOVA VELĖNA. SUMAIŠĖM KRAUJĄ IR DIRVĄ SAVO RANKOM. KRAUJBROLYSTĖ.

KAD UŽTVIRTINTŲ, TARP MŪSŲ PASTATĖ KUBILĄ. AŠAI IR VANAGIAI — VISI SPJOVĖ Į JĮ. SEILĖS BOVA IŠMAIŠYTOS.

IŠ JŲ NULIPDĖM VYRĄ — RAUGĄ. NIEKAS NEGALĖJO PAKLAUSTI TO, KO JIS NEGALĖTŲ ATSAKYTI.

APSIKEISTA ĮKAITAIS. ATMINIS IR GAIDYS NUĖJO PAS JUOS. PAS MUS ATĖJO GAJUS, VANAGŲ TĖVAS, IR JO VAIKAI — VIEŠPATS IR VIEŠPATĖ. IR SU VIEŠPATE ATĖJO BURTAI — MATYMAS IR LENKIMAS.

VANAGAMS NEPATIKO ATMINIO KALBA. JIE PARSIUNTĖ SENĄ GALVĄ ATGAL. AŠ JĄ IŠLAIKIAU SU ŽOLĖM.

ANTROJI BAISIOJI AUKA

VYRAS VIS KALBĖJO. JIS PASAKOJO MAN APIE MILŽINUS, NUODIJANČIUS PŪGVILNIS.

JIS PARODĖ Į NUKIRPTUS GIMINĖS PLAUKUS. REIKĖJO DIDELIO TRIUŠKINIMO.

JO KALBA VARĖ MANE PRAKAITUOTI. Į NAKTŽEMNAMĮ BOVAU PASIŲSTAS.

JUTAU, KAD MAN REIKIA IETIES VYRŲ. TAD ĖJAU BELSTI Į DURIS DĖL DIEVLEMTIES.

PERKŪNAS IŠGIRDO, PAMATĖ VERKIANČIĄ MOTINĄ, TAD SUTRIUŠKINO MILŽINUS SAVO KŪJU.

PINKLĮ RADAU BEŽAIDŽIANTĮ SU TAMSIAISIAIS AUŠRIAIS. JAM ATRODĖ JUOKINGA. PASKUI JIS SUVIRPĖJO, PERKŪNO MILNOS GRASINAMAS.

MYLIMA ŽAIDĖ SU UGNIM. JI PAGIMDĖ ATJAUNĘ, KURIOS OBUOLIŲ BOVA DAUG — DIDELIŲ IR ATJAUNINANČIŲ.

PASKUI PINKLYS SUGULĖ SU ERŽILU IR PAGIMDĖ SLYSTĮ — AŠTUONKOJĮ ŽIRGĄ.

SLYSTIS NUNEŠĖ MANE PAS MANO TĖVĄ, KURIAM BOVA DUOTA PRIESAIKA ATIDUOTI RĖKLĮ AUKAI. NUTRAUKTI JĄ REIŠKĖ NUKRISTI.

TADA VIENĄ VAKARĄ, KAI BOVUOM SUSĖDĘ Į SAVO VIETAS, Į MENĘ ĮĖJO VYRAS. APSIAUSTU. VERIANČIAI BALTAS NUO VEIDO. DIDELIS. SENAS.

PINKLYS NORĖJO KAŽKĄ PASAKYTI, BET JO LŪPOS BOVA UŽČIAUPTOS.

JIS NUĖJO PRIE MEDŽIO MENĖS VIDURYJ. IŠTRAUKĖ KALAVIJĄ IR ĮVARĖ JĮ Į VAIKSTUOBRĮ IKI PAT RANKENOS.

JIS PRABILO: „KAS IŠTRAUKS ŠĮ KALAVIJĄ IŠ STUOBRIO, TAS GAUS JĮ IŠ MANĘS DOVANŲ IR PAMATYS, KAD NIEKAD NĖRA NEŠIOJĘS GERESNĖS GELEŽTĖS."

JIS UŽDARĖ DURIS.

RANKOS GRIEBĖSI RANKENOS. GELEŽTĖ NEJUDĖJO. VIENAS PO KITO. GELEŽTĖ NEJUDĖJO.

PASKUI MANO. PAKĖLIAU JĮ SAULĖS LINK.

SVEČIAS, BRĘSTAS, SIŪLĖ TRIGUBAI AUKSO. AŠ TARIAU: „PASILAIK SAVO AKMENIS. BŪTUM JĮ PAĖMĘS, KAIP AŠ PAĖMIAU, TEN, KUR JIS STOVĖJO, JEI TAU BŪTŲ LEMTA. DABAR JIS NIEKAD NEPATEKS Į TAVO IR TAVO AINIŲ RANKĄ, NES PIRMA ATĖJO Į MANĄJĄ."

JIS UŽVIRĖ ĮNIRŠIU IR IŠLĖKĖ IŠ MENĖS, IR PRIKĖLĖ RĖKLĮ.

DIEVLEMTIS

DABAR NUKREIPIU VAIKSTUOBRIO GELEŽTĘ Į DIDŽIĄJĄ GERKLĘ IR IMUOSI JĄ ATVERTI KAIP MANO TĖVAS, DĖL MANO TĖVO — PRIESAIKOJ, KURI KABO ANT MEDŽIO.

PASAULŠVYTIS SUTRIMITAVO SKARDRAGĮ. AUKOS KRAUJAS PAKILO PRARAJOJ IR PASKANDINO ŠERKŠNAMILŽIUS, KIEKVIENĄ, IŠSKYRUS UOLGELMĮ. JIS ĮLIPO Į IŠSKOBTĄ LUOTĄ SU SAVO ŽMONA IR PERPLAUKĖ TVANĄ IŠ PRARAJOS.

JO KŪNĄ SIAUTULYS PAGULDĖ DIRVAI.

JO KRAUJĄ, KURIS NEBOVA ĮSISUNKĘS, SIAUTULYS SUVARĖ Į JŪRAS IR EŽERUS.

JO KAULUS SIAUTULYS PASTATĖ KALNAIS.

JO DANTIS, IR ŽANDIKAULĮ, IR VISUS KAULUS, KURIUOS PERKŪNAS BOVA SULAUŽĘS, SIAUTULYS IŠBARSTĖ AKMENIMIS IR SKALDA.

JO PLAUKUS SIAUTULYS PASODINO, IR JIE PAKILO MEDŽIAIS.

JO KAUKOLĘ SIAUTULYS IŠKĖLĖ VIRŠ VISKO DANGUMI. PRIE JOS KETURIŲ KAMPŲ SIAUTULYS PASTATĖ NYKŠTUKUS: ŠIAURYS, PIETYS, RYTYS, VAKARYS — PO VIENĄ KIEKVIENAM KAMPE, KAD LAIKYTŲ.

JO SMEGENIS SIAUTULYS SVIEDĖ AUKŠTYN Į KAUKOLĘ, IR JOS KABO TEN DEBESIMIS.

IŠ PRAŽŪTNAMIO SIAUTULYS PAĖMĖ JUODŽIO LAKSTANČIAS KIBIRKŠTIS IR ŽARIJAS IR PRITVIRTINO JAS PO KAUKOLE ŽVAIGŽDĖMIS.

KIRMINUS, ATSIRADUSIUS IŠ JO NEGYVO KŪNO, SIAUTULYS ĮVARDIJO IR DAVĖ PAVIDALĄ BEI NUOVOKĄ — NYKŠTUKUS, MEISTRUS, KURIE NIEKAD NEDIRBA PO SAULE.

JO ANTAKIUS IR BLAKSTIENAS SIAUTULYS PAKĖLĖ SIENA APLINK VIDGARDĄ — KAD ATITVERTŲ KITUS MILŽINUS NUO TO, KAS ŽALIUOJA.

PŪGVILNYS VĖL TEKĖJO ŠVARIOS. ŽALUMA SUGRĮŽO Į TAPUSIOS ŠALTINĮ. SIAUTULYS PAKABINO SVYRĮ.

IR PAGALIAU VYRAS STOVĖJO VIRŠ MANĘS — APSIAUSTU, GAUBTU, VIENAAKIS, SU IETIM RANKOJ. AŠ JĮ JAU BOVAU MATĘS ANKSČIAU, PRIE MEDŽIO, TĄ NAKTĮ, KAI GELEŽTĖ PIRMĄKART ĮSMIGO. JIS IŠTIESĖ MAN IETĮ — AR PRIEŠ MANE.

AŠ KIRTAU JĄ GELEŽTE, IR GELEŽTĖ SULŪŽO. PASILIKAU ŠUKES.

IR KAI ATMERKIAU AKIS, SIAUTULYS STOVĖJO KRITMENĖJ. IR MANO TĖVAS, DĖL KURIO BOVA ATIDUOTA VISA AUKA, ATĖJO PRIE DURŲ IR PASVEIKINO MANE.

KIEKVIENAM VIENKARIUI, KURS KRITO IR BOVA PAKELTAS KRITRINKĖS, BOVA DUOTOS DURYS.

KAS DIENĄ VIENKARIAI IŠJOJA PRO DURIS IR KAPOJA VIENI KITUS Į GABALUS, IR KRINTA. O SU RYTO SAULE JIE KELIASI SVEIKI, KIEKVIENA ŽAIZDA UŽGIJUS, IR ĮJOJA ATGAL, IR SĖDA PUOTAUTI IR GERTI IŠ KAUKOLIŲ BEI RAGŲ.

IR TEN, DIEVGARDE, VISI AŠAI KABO — DIEVAS AUKŠTAJAM SOSTE.